Kristina, daug kart pamineta kad ne apie asmeniskai tave cia kalbama. Nereikia isizeisti, bet nereikia ir spjauti i tevyne, nes neaisku ar neteks paskui dar labiau nuleidus galva gryzti. Gyvenimas meto, kelia ir griauna, jis nera stabilus. Jei dabar gerai ten kur esi, super ir dziaugiuosi, bet medalis visad turi dvi puses.
15 vaikai pasakomis tiki kad uzsieny rojus, pinigais lyja, darbai geri, leisti galima sau daug ir tipo gyvent poniskai, o cia mes lietuviai lyg lusnyno valkatos, varguoliai ir durni patriotai.
Mes ne vaikai, daug kas buve uzsieny, daug kas vazineja padirbeti, dalis gyvena pastoviai ir t.t.
Vieni laimes iesko, kiti pasakom tiki ir bando laime, kitiems net pasiseka, kiti subresta ir gryzta pilni ideju ir gyvenima pradeda, kiti kokiam verslui lietuvoje pinigo uztaupo, galu gale butui pora uzsidirba, dar kiti tiek prisisika lietuvoje, kad tiesiog bega... Kiekvieno istorija sava, tad tavosios niekas negvildena, o kalbame apie emigracija bendru tonu.