Labas, Svečias. Prašome prisijungti arba užsiregistruoti. Did you miss your activation email?




« ankstesnis sekantis »
Puslapiai: [1] 2 3   Žemyn

Autorius Tema: Fizikos kampelis. Parazitinės, inercinės, fotonų ir moralines jėgas  (Skaityta 10787 kartus)

Neprisijungęs ArasCL

  • Įrašai: 7063
    • Žiūrėti profilį
  • Miestas: Šiauliai
Re: Fizikos kampelis. Parazitinės, inercinės, fotonų ir moralines jėgas
« Topic Start: 2013 Vasario 05, 23:18:25 »
Citata iš: zawedxi  2013  Vasario 05, 23:07:57
Nesigirsiu, nes tikrai nebuvau vunderkindas kuris mokesi del pazymiu, bet siai dienai galiu su pirmunais drasiai pasigincyt kur jauciuos esas teisus. :V
Nesivelkim i trinti :V Nebutu trinties butu imanoma pagamint amzina varikli kuris nereikalauja energijos, o sukasi is inercijos  (+)
Tu kazkaip nori paneigt tai, kad vaziuojant automobiliui tiesiai tolygiai lygiu keliu inercijos jega jo neveikia. Gal bliam as ne taip tik vadinu Kinetine gal, bet esme manau aiski.


Kaip reikia suprasti inercijos dėsnį

Tai, apie ką mes čia plačiai kalbėjome, lietė iš esmės tik vieną mechanikos dėsnį, būtent jėgos veikimo nepriklausomumo dėsnį. Trumpai jis taip formuluojamas: jėgos veikimas į kūną nepriklauso nuo to, ar kūnas yra ramiame būvyje, ar juda.

Tai yra vadinamasis „antrasis“ iš tų trijų dėsnių, kuriuos Niutonas (Newtonas) padėjo visos mechanikos pagrindan. Pirmasis – inercijos dėsnis: trečiasis – veikos ir atoveikos dėsnis. Paskyrę tiek vietos antrajam dėsniui, dabar apsistosime ties kitais dviem.

Inercijos dėsnio reikšmė gana vaizdingai parodyta fiziko R. Bollo sekančiose jo „Bandymų mechanikos“ eilutėse: „Jei būtų pašalinta inercija – išnyktų kautynių trenksmai, todėl, kad sviedimai būtų nekenksmingi, smūgiai netikri. Traukinių susidūrimai būtų nepavojingi, sprogimai – bejėgiai. Tačiau tai brangiai būtų apmokėta, nes, nesant inercijos, Mėnulis nukristų ant Žemės, o Žemė nugarmėtų ant Saulės.“

Nors inercijos dėsnis ir prieštarauja įprastiems vaidiniams, bet vis dėlto labiausiai yra suprantamas iš visų trijų. O tačiau kai kurie supranta jį visiškai neteisingai. Būtent, jį formuluoja dažnai kaip kūnų savybę, „išlaikyti savo būvį, ligi išorinė priežastis nesutrikdys šio būvio“. Toks paplitęs aiškinimas pakeičia inercijos dėsnį, priežastingumo dėsniu, tvirtinančiu, kad niekas neįvyksta (t. y. joks kūnas nepakeičia savo būvio) be priežasties. Tikrasis inercijos dėsnis liečia ne visokį fizinį kūnų būvį, o tik ramybės ir judėjimo būvį. Jis skamba šitaip: Kiekvienas kūnas išlaiko savo būvį, ramybės arba tiesioginio ir tolyginio judėjimo, tol, kol kuri nors priežastys neišves jo iš šios padėties; ši priežastis vadinama jėga.

Teoriškai inercijos dėsnis toli gražu ne taip jau paprastas, kaip atrodo. „Inercijos dėsnis – rašo prof. O. D. Chvolsonas paskutiniame savo fizikos veikale, – sudarė nenugalimą sunkumą suprasti, norint labiau įsigilinti į jo prasmę. Jame kalbama apie tiesiąją liniją, bet lieka nesuprantama, kurioms koordinačių ašims reikėtų prisikirti tiesiąją, kuria pradėtų judėti kūnas, absoliučiai neveikiamas jokių jėgų“. Sunkumus išsprendžia reliatyvumo teorija; bet šiame knygos skyriuje sustoti ties šios rūšies klausimais netikslinga.

Vadinasi, kiekvieną kartą, kai kūnas

1) pradeda judėti;

2) keičia savo tiesiaeigį judėjimą į netiesiaeigį;

3) nutraukia, sulėtina arba pagreitina savo judėjimą, – mes sprendžiame, kad kūną veikia jėga.

Jei ne vieno šitų judėjimo pasikeitimų nepastebima, tai kūną jokia jėga neveikia, kad ir kažkaip jis greit judėtų. Reikia tvirtai atsiminti, kad kūnas, judąs tolygiai ir tiesiai nėra veikiamas jėgos (arba veikiančios jį jėgos yra pusiausvyroje). Ankščiau jis buvo, žinoma, įjudintas jėga; bet dabar ta jėga jo jau neveikia. Čia kaip tik yra esminis šių laikų mechaninių sąvokų skirtumas nuo gilios senovės ir vidurinių amžių mąstytojų (iki Galilėjaus) pažiūrų. Čia įprastinė galvosena su moksliška galvosena griežtai išsiskiria.

Tai, kas pasakyta, mums rodo, kodėl trintis į nejudantį kūną mechanikoje traktuojama kaip jėga, nors jokio judėjimo ji sukelti negali. Trintis yra jėga todėl, kad ji lėtina judėjimą. Tokios jėgos, kurios pačios negali sukelti judėjimo, o tik gali jau prasidėjusį judėjimą sulėtinti (arba suvesti į pusiausvyrą kitas jėgas), vadinamos „pasyviomis“, norint jas atskirti nuo judinančių jėgų, arba „aktyviųjų“.

Naudinga pažymėti dar viena aplinkybė. Kalbant apie inerciją, dažnai ji apibrėžiama (senoviškai) kaip kūno stengimasis išlaikyti ramybės būvį“ ir t. t. Taip kalbama daugelyje moksliškų ir populiarių knygų, nors Niutonas inercijos dėsnį formuluoja kitaip: „Kiekvienas kūnas esti ramybės arba tolyginio judėjimo būvyje tol, kol veikiančios jį jėgos nepriverčia pakeisti šį būvį“. Kūnai nesistengia palikti ramybėje, jie paprastai palieka ramybėje. Skirtumas čia tas, kaip tarp užsispyrusio namisėdos, kurį sunku išvilioti iš buto, ir žmogaus, atsitiktinai patekusio į namus, bet pasiryžusio kiekvienu momentu apleisti butą. Fiziniai kūnai savo prigimtimi visiškai nepanašūs į namisėdas; atvirkščiai, jie labai judrūs, nes pakanka suteikti laisvam kūnui ir pačią mažiausią jėgą, – kad jis pradėtų judėti. Pasakymas, „kūnas stengiasi pasilikti ramybėje“ dar ir todėl nevykęs, kad išvestas iš ramybės būvio kūnas pats savaime prie jos negrįžta, o atvirkščiai, išlaiko visam laikui suteiktą jam judėjimą (žinoma, kai nėra jėgų, kliudančių judėjimui).

Nemaža dalis tų nesusipratimų, kurie susiję su inercijos dėsniu, priklauso nuo šio neatsargaus žodžio „stengiasi“, įsibrovusio į didžiumą fizikos ir mechanikos vadovėlių.

Nemažiau sunkumų teisingai suprasti sudaro ir trečiasis Niutono dėsnis. Su juo mes dabar ir susipažinsime.

http://www.fizika.lm.lt/content/view/401/75/
Prisijungęs
Puslapiai: [1] 2 3   Viršun
« ankstesnis sekantis »